ŽIV statistika ir (ne)sprendžiamos pasekmės

ŽIV (žmogus imunodeficito virusas) infekuotų asmenų koeficientas atitenkantis šimtui tūkstančių gyventojų Lietuvoje vienas mažiausių ne tik Europoje, bet ir beveik visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Lietuvoje koeficientas tesiekia 5,3. Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) kyla klausimas, kodėl Lietuvą supančiose šalyse statistika yra ženkliai didesnė, o Lietuva šiame geografiniame kontekste itin išsiskiria.

HIV_deaths_2011

Koeficientas Belgijoje – 11,1, Estijoje – 23,5, Prancūzijoje – 6,2, Airijoje – 7,4, Latvijoje – 16,6, Jungtinėje Karalystėje – 10,3, Baltarusijoje – 13,1, Ukrainoje – 37,1.

„Viena būtent tokios statistikos priežasčių yra ta, kad Lietuvoje nėra tiriamos rizikos grupės. Mūsų regione pagrindinė rizikos grupė – švirkščiamųjų narkotikų vartotojai. Rizikos grupės yra įvardintos teisės aktuose, tačiau Lietuvoje valstybės lėšomis yra tiriami tik kraujo donorai, nėščiosios ir asmenys laisvės atėmimo vietose. Pastarieji iš tiesų yra didelė rizikos grupė, todėl labai gerai, kad jiems yra siūloma išsitirti. Tačiau minėtai didžiausiai rizikos grupei, apie kurią žinome jau daugiau nei dešimt metų, ŽIV testavimas valstybės lėšomis yra neprieinamas“, – teigė Jurga Poškevičiūtė, koalcijos „Galiu gyventi“ vadovė. „Galiu gyventi“ yra pažeidžiamų grupių atstovavimo koalicija, siekianti įtakoti narkotikų, ŽIV/AIDS ir socialinės atskirties mažinimo politiką.

ŽIV testavimas – ne valstybės reikalas?

ŽIV tyrimas sveikatos įstaigoje kainuoja apie trisdešimt litų. Nemokamus greituosius ŽIV testus šiuo metu Lietuvoje atlieka viena vienintelė NVO „Demetra“. Anot ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovės Svetlanos Kulšis, per mėnesį jie vidutiniškai atlieka apie 900 -1200 greitųjų ŽIV tyrimų. Liepos mėnesį iš 1154 atrankinių ŽIV testų septyni jų buvo teigiami. „Lietuvoje yra daugiau nei  2,5 tūkstančių ŽIV infekuotų žmonių. Tikėtina, kad mažas skaičius kasmet atliekamų testų slepia realią sergamumo statistiką. Greitasis ŽIV tyrimas suteikia galimybę sužinoti ŽIV statusą greitai ir anonimiškai. Taip pat , informuojant apie ŽIV testavimo naudą, galima sumažinti vėlyvų ŽIV diagnozių skaičių. Tik ištyrimas ir gydymas gali sustabdyti ŽIV plitimą Lietuvoje“, – tvirtino S. Kulšis.

Sveikatos apsaugos ministerijos Rizikos sveikatai ir kurortologijos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Astrauskienė patvirtino, kad nemokamus greituosius ŽIV tyrimus Lietuvoje atlieka tik viena NVO – „Demetra“. „Atsakingų institucijų, NVO ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų susitikimų metu buvo informuota, kad šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijai  nėra poreikio pirkti ŽIV testų, kadangi jais aprūpina „Demetra“. Už lėšas, skirtas „žemojo slenksčio“ kabinetams, yra ekonomiškiau įsigyti švirkštų, adatų, prezervatyvų ir kitų priemonių, skirtų  infekcinių ligų plitimo prevencijai“, – sakė A. Astrauskienė.

Pasak Sveikatos apsaugos ministerijos, nemokamai išsitirti gali visi NVO bei Paramos ir labdaros fondų koordinuojamuose žemo slenksčio kabinetuose. Tačiau NVO atstovai teigia, kad šios vietos nėra prieinamos visuose Lietuvos regionuose, jų darbo valandos trumpos bei yra ribotas finansavimas. „Demetros“ atstovė S. Kulšis teigė, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos programos šiemet gavo 7,5 tūkstančio litų.

„Sveikatos apsaugos ministerija skiria 146 tūkstančius litų „žemo slenksčio“ kabinetų finansavimui. Organizacijos, kurios nori teikti žemo slenksčio paslaugas, gali dalyvauti konkursuose ir gauti finansavimą savo veiklai. Deja, paskutinius dvejus metus konkurse dalyvavo tik dvi organizacijos ir lėšos nebuvo pasisavintos. Jų likutis yra naudojamas švirkštų, adatų , kitų reikiamų priemonių pirkimui kabinetams“, – kalbėjo Sveikatos apsaugos atstovė A. Astrauskienė.

Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų

J. Poškevičiūtė vardina kitas problemas, susijusias su ŽIV testavimu. „Dėl greitųjų ŽIV testų be finansinių sunkumų atsiranda ir teisinių barjerų. Tyrimus atlikti gali tik sveikatos priežiūros įstaigos. Dauguma „žemo slenksčio“ kabinetų, kurie yra skirti ir į kuriuos turi galimybę ateiti narkotikus vartojantys asmenys, yra socialinės įstaigos ar organizacijos“, – aiškino pašnekovė.

S. Kulšis pastebi, kad ne tik mūsų visuomenė turi itin neigiamą požiūrį ŽIV testavimo klausimu, bet ir valdžios atstovai, atsakingi už tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi. Anot pašnekovės, Jungtinių Tautų AIDS programos (UNAIDS) ataskaitoje pranešama, kad ryžtinga kova su ŽIV infekcija duoda puikių rezultatų. „2005-2011 metais pasaulyje net ketvirtadaliu sumažėjo mirčių susijusių su AIDS. Per pastaruosius dvejus metus 25-iose neturtingose ir vidutines pajamas gaunančiose pasaulio šalyse naujai užsikrėtusiųjų ŽIV sumažėjo net 63 procentais“, – pasakojo pašnekovė.

Ji apgailestauja, kad Lietuva šioje ataskaitoje minima tarp šalių, kuriose toliau plinta ŽIV infekcija. Negana to, žalos mažinimo programoms neskiriamas nei atitinkamas dėmesys, nei pakankamas finansavimas.

„Neįgyvendinamos tarptautinių organizacijų rekomendacijos bei gairės, pažeidžiamos žmogaus teisės į visavertę sveikatos priežiūrą bendruomenėje, o ypač laisvės atėmimo vietose. Nemažėja pažeidžiamų grupių žmonių stigmatizavimas, jų diskriminacija bendruomenėje, valstybinėse institucijose ir netgi gydymo įstaigose“, – teigė „Demetra“ atstovė S. Kulšis. Ji pridūrė, kad Lietuvoje turėtų būti  užtikrintas valstybės apmokamas, anonimiškas ir lengvai prieinamas ŽIV ištyrimas, gydymas, pagal naujausias PSO rekomendacijas.

Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė A. Astrauskienė tvirtino, kad ministerija taip pat siekia, kad ŽIV testavimas būtų prieinamesnis, paprastesnis. Ministerija laikosi pozicijos, kad šie tyrimai yra asmens sveikatos priežiūros paslauga ir kažkas turėtų prisiimti atsakomybę už teisingą, tinkamą jų atlikimą. „Tyrimus rekomenduojama atlikti sveikatos priežiūros įstaigose, todėl ministerija negali leisti, kad ŽIV testavimas būtų atliekamas be priežiūros, neprofesionaliai ar netinkamoje aplinkoje. Ministerija yra susipažinusi su ŽIV testavimo situacijos problematika šalyje ir bando ją spręsti kartu su NVO.  Tačiau kol kas negaliu pasakyti, ar yra kokia nors prošvaistė, kad testavimas greitu laiku taps prieinamesnis, sumažinant reglamentavimą taikomą šioms paslaugoms. Tie patys reikalavimai taikomi ir kitiems testams“, – sakė pašnekovė.

Visa problemų „puokštė“ nesprendžiama dėl požiūrio

Jurga PoskeviciuteLietuvoje pagrindinė ŽIV rizikos grupė – švirkščiamųjų narkotikų vartotojai. Jiems problematišku klausimu tampa ne tik ŽIV testavimas, tačiau ir gydymasis nuo priklausomybių. „Sėkmingo  gydymo opioidiniais preparatais taikymo Lietuvoje pagrindinė kliūtis, kad ši tema labai politizuojama. Remiamasi ne mokslu, tačiau emocijomis ir jomis paremtais argumentais. Gydymas opioidiniais vaistiniais preparatais yra moksliškai pagrįstas veiksmingas priklausomybės gydymas, kuris yra taikomas visoje ES. Situacija Lietuvoje yra problematiška dėl neigiamo požiūrio į narkotikus vartojančius asmenis, kuriems reikia gydymo. Jie „nurašomi“, priklausomybė vis dar nelaikoma liga.  Toks požiūris, matyt, susidaro dėl informacijos trūkumo ir faktų nežinojimo, kaip šis gydymas gali padėti žmogui sveikti. Gydymas prieinamas mažam kiekiui žmonių. Finansų skyrimas, plėtra ypač mažesniuose miestuose stringa“, – problemas vardino koalicijos „Galiu gyventi“ vadovė J. Poškevičiūtė.

Sveikatos apsaugos ministerija taip pat mano, kad gydymas opioidiniais vaistiniais preparatais yra būtinas ir turi būti įgyvendinamas. „Pakaitinio  gydymo klausimai ilgus metus Lietuvoje buvo  diskutuojami ir susilaukė įvairių nuomonių. Ministerija visuomet turėjo požiūrį, kad pakaitinis gydymas yra reikalingas asmenims, vartojantiems švirkščiamuosius narkotikus. Šiam gydymui yra numatytas teisinis reglamentavimas bei standartai, taigi, ministerijos nuomone, ši programa yra reikalinga ir turi būti vykdoma“, – tvirtino A. Astrauskienė.

Panašu, kad NVO ir Sveikatos apsaugos ministerija sutaria klausimu, kad nuo narkotinių medžiagų priklausantys asmenys turėtų gauti jiems paskirtą pakaitinį gydymą. Tačiau J. Poškevičiūtė iškelia kitą klausimą, į kurį atsakymo neranda net Sveikatos apsaugos ministerija. Pakaitinis gydymas yra netaikomas laisvės atėmimo vietose. Jei asmeniui jis buvo taikomas prieš patenkant į šią įstaigą, gydymas nutraukiamas. Tai reiškia, jei žmogus bando grįžti į gyvenimą, integruotis į visuomenę ir dėl senų skolų valstybei patenka į nelaisvę, gydymas jam nutraukiamas. Jo nebetęsiant visos prieš tai dėtos pastangos nueina veltui, žmogus kenčia didžiulius skausmus.

„Gydymas opioidiniais vaistiniais preparatais laisvės atėmimo vietose, kurios pavaldžios Teisingumo ministerijai, neegzistuoja. NVO, tarptautinės organizacijos apie tai kalba apie 15 metų ir aktyviai siekia, kad šis gydymas nebūtų nutraukiamas asmeniui, patekus į laisvės atėmimo vietą. To reikalauja Lietuvos teisės aktai bei tarptautiniai dokumentai. Atsitrenkiame į didžiulius barjerus ir, greičiausiai, nenorą. Yra pateiktos oficialios atsakingų valstybės institucijų išvados, pavyzdžiui, Valstybės kontrolės, kuriose teigiama, kad šis gydymas turėtų būti prieinamas ir laisvės atėmimo vietose. Tačiau ir toliau žmogui, patekusiam į kalėjimą, ilgalaikis gydymas staiga nutraukiamas ir jis dėl to patiria daug neigiamų padarinių sveikatai“, – apie situaciją kalbėjo J. Poškevičiūtė.

Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė A. Astrauskienė sutinka su J. Poškevičiūte ir teigia, kad gydymas privalo būti tęsiamas ir laisvės atėmimo vietose. „Sveikatos apsaugos ministerija laikosi nuomonės, kad šis gydymas, remiantis ES ir PSO rekomendacijomis, būtų teikiamas visai bendruomenei ir būtų prieinamas laisvės atėmimo vietose. Mūsų Kalėjimų departamentas nėra išskirtinis ir šias rekomendacijas turi vykdyti. Laisvės atėmimo vietose sveikatos priežiūros sistema yra  Kalėjimų departamento  žinioje ir finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, skiriamų Kalėjimo departamentui“, – tvirtino pašnekovė. Ji pritarė J. Poškevičiūtei, kad dėl tam tikrų visuomenės išankstinių nuostatų ar informacijos trūkumo, atsiranda nuomonių, kad  vienoks ar kitoks gydymo metodas yra netinkamas. Taip pat ji minėjo 2011-ųjų metų Valstybės kontrolės auditą, kuris patvirtina, kad pakaitinis gydymas turi būti suteikiamas visur. „Audito medžiagoje yra aiškiai pasakyta tai, ko kartais kai kurios grupės ar institucijos nenorėjo girdėti“, – pabrėžė A. Astrauskienė.

Koalicija „Galiu gyventi“ sunkiai mezga dialogą su Teisingumo ministerija. Jungtinės Tautos organizavo iniciatyvinę darbo grupę su Lietuvos specialistais iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir Teisingumo ministerijos. Ši grupė sprendė klausimą, kaip teikti gydymą vaistiniais opioidiniais preparatais laisvės atėmimo vietose.  „Grupė konstatavo, kad teisinių kliūčių gydymo tęsimui nėra, jis turi ir gali būti tęsiamas laisvės atėmimo vietose. Tačiau Teisingumo ministerija nesiėmė jokių veiksmų, ir pastangos sudaryti sąlygas gydymą tęsti laisvės atėmimo vietose nepavyko. NVO remdamosi Jungtinių Tautų konvencijomis bei rekomendacijomis, mėgins gerinti situaciją ir daryti spaudimą sprendimų priėmėjams. Deja, bendraujant su Teisingumo ministerija prošvaisčių nematyti ir kaip viskas klostysis toliau, sunku pasakyti. Laisvės atėmimo vietose, kurios pavaldžios Vidaus reikalų ministerijai, gydymas yra prieinamas. Taigi didžiausia problema yra Teisingumo ministerijos pavaldumo įstaigose“, – apgailestavo J. Poškevičiūtė.

Kalėjimų departamento komentaras

Teisingumo ministerija atsisakė pateikti savo poziciją šiuo klausimu ir nukreipė į Kalėjimų departamentą. Kalėjimų departamento Bendrojo skyriaus vyriausiojo specialisto Gedimino Duboniko komentaras: „Atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteistųjų, kurie serga priklausomybės ligomis, gydymas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 175 straipsnio nuostatomis, o taip pat sveikatos sistemos teisės aktais, reglamentuojančiais minėtų ligų gydymo metodikas (Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartai (pirminio lygio paslaugos; antrinio lygio paslaugos), kurie patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204. Detalesnė paminėtų asmenų gydymo tvarka nustatyta teisingumo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtintoje Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkoje. Kartu atkreipiame dėmesį į tai, kad už atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteistųjų, kurie serga psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ar psichotropines medžiagas, ligomis, gydymą tiesiogiai atsakinga laisvės atėmimo įstaigos, kurioje nuteistasis tuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, Sveikatos priežiūros tarnyba. Šios tarnybos kompetentingi specialistai, įvertinę asmens, laikomo laisvės atėmimo vietose, sveikatos būklę ir vadovaudamiesi jam nustatytų ligų bei sindromų gydymo algoritmais, priima sprendimą dėl gydymo būdo ir priemonių taikymo. Primename, kad pakaitinis gydymas metadonu yra tik vienas iš galimų priklausomybės ligų gydymo metodų.“

Komentarai