Vidinis monologas vertingesnis už kalbėjimą

se91_22G. Vyšniauskas nuo šių metų gegužės mėnesio vežioja negalios paliestuosius po visą miestą. Idėjos sumanytojai siekia, kad neįgalūs žmonės įsilietų į visavertį visuomeninį gyvenimą, o 26-erių metų vaikinas yra nuoširdus šio siekio įkūnytojas.

Kaip ir jo kolegos Vilniuje, kasdien susiduria su žmonėmis, kurie be padėjėjų galbūt net neišeitų iš savo namų, o klientai jo vairuojamą taksi vadina viena jaukiausių ir saugiausių vietų.

Kokių įvykių pilnas jūsų darbas? Vežate klientus į bažnyčią, pobūvį su draugais, koncertų sales, paplūdimius, amatų centrus?

Neišskirčiau kurio nors vieno įvykio, man jau viskas įprasta; kaip jūs važinėjate taksi, taip ir mes. Vakar vežiau žmogų artimųjų kapų aplankyti.

Priminkite, kaip pradėjote dirbti.

Draugas pasakė, kad savivaldybės puslapyje yra skelbimas apie šį darbą, mane pakvietė pokalbio ir priėmė. Jie man nesakė, kiek pretendentų buvo, bet manau, kad nelabai daug, nes alga nedidelė, be to, reikia dirbti savaitgaliais. Kad dirbtum tą darbą, turi būti truputį trenktas.

Man nebuvo sunku, įsibėgėjau, paskui prasidėjo rutina. Pripranti. Atsimenu pirmą klientą, sėdintį ratukuose, dažnai vežiau jį iš darbo, kai jo žmona užtrukdavo savo kontoroje ir jis turėdavo 4 valandas laukti, kol ji atvažiuos.

Vasarą “Nidos” kelte buvo surengta neigaliųjų fotografijų paroda. Viena moteris su ratukais dažnai važinėjo į paplūdimį Smiltynėje. Jauną vyrą vežiau į gamtą pavasarį, jis nebuvo išėjęs į kiemą nuo praėjusio rudens, nes mama po operacijos negalėjo padėti.

Kaip bendraujate su keleiviais, kokių patirčių pasisėmėte?

Būna ir skaudžių, visi turime problemų. Manau, kad ir paprasto taksi vairuotojas prisiklauso visokių pasakojimų. Gerai, kad neturiu piktų ir išgėrusių klientų. Būna, ir paverkia žmogus automobilyje ir pasidalina mažais džiaugsmais. Yra labai stiprios dvasios žmonių, kurie susitaiko su likimu ir stengiasi įveikti neviltį, bejėgiškumą.

Neįgaliųjų asociacijos Klaipėdoje prezidentas Gintas Jonauskas yra geras organizatorius,ieško rėmėjų, pats vairuoja, tačiau kai jo automobilį remontavo, aš jį vežiojau. Neįtikimai daug gali padaryti, kad įtrauktų neįgaliuosius į miesto gyvenimą ir erdves. Organizuoja žmonėms, turintiems judėjimo bei psichinę negalią, nemokamą pasiplaukiojimą baseine, treniruotes sporto klube “Šansas”. Gintas pats yra neįgalus, bet labai nori padėti kitiems, juos palaikyti.

Kai išklausai žmogų, sėdintį ratukuose ir besišypsantį, besidžiaugiantį gyvenimu, tai pakelia dvasią. Jo žodžiai būna įtaigesni nei daktaro ar psichologo. Toks įkvepia kovoti žmones, kurie iš lėto atsigauna po traumos, užsisklendžia namuose ir pyksta ant savęs bei ant viso pasaulio.

Tenka užsakovus ir ant rankų laiptais nešti?

Gal du kartus teko, bet išmokau taip elgtis su vežimėliu, kad nereikėtų. Visų nepaneši. Nešiau 90 metų močiutę, nes vežimėlis koridoriuje netilpo, ir kitą žmogų, kuris dėl ankštos laiptinės viena koja šokinėdavo laiptais. Tie nepritaikymo dalykai visada buvo ir bus bėda. Įdomu, ar po daugiabučių renovacijos bus lengviau neįgaliesiems keltis liftu? Janonio gatvėje taip sutvarkytas šaligatvis, kad yra tarpai tarp trinkelių; iš šalies žiūrint gražu, bet ratukais neįmanoma važiuoti. Šiandien vežiau moterį į meriją: renkami žmonės, turintys negalią, kurie miesto Taryboje turėtų patariamąjį balsą. Gal tada reikalai pajudės.

ASISTENTAS. “Kai išklausai žmogų, sėdintį ratukuose ir besišypsantį, besidžiaugiantį gyvenimu, tai pakelia dvasią. Jo žodžiai būna įtaigiausi”, – sakė socialinio taksi vairuotojas-asmeninis asistentas Gustas Vyšniauskas. 
Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Ne vienam klientui esate tarsi šeimos narys. Į Mykolo Apvaizdos cerkvę tuoktis vežėte žmonių porą, vėl vienas kitą suradusių po daugelio išsiskyrimo metų.

Kviečia, aišku, atvažiuoti į namus, pabūti, švęsti, bet aš kartais dirbu kiaurą dieną. Kai susipažįsti, žmonės iš mandagumo pakviečia arbatos, bet dažniausiai tenka atsisakyti. Gal ir moku juos išklausyti, bet drįstu išsakyti savo nuomonę. Padedu daiktus pervežti iš buto į butą ir darau tai, kas peržengia mūsų paslaugos ribas, juk žinau, kad žmogus neturi kur kreiptis nei daug pinigų. Yra ir tokių, kurie, pajutę, kad daug duodi, nori iš tavęs dar daugiau, tad kartais reikia ir atsiriboti.

Studijavote Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, dvejus metus tarnavote Karinėse jūrų pajėgose. Ką davė ši patirtis?

Ištvermės. Ypač per 3 mėnesius tarnybos Ruklos karinėje bazėje. Ją turi atlikti prieš eidamas į jūrų pajėgas ar dragūnus. Dveji metai jūrų pajėgose suteikė kantrybės ir susitaikymo su tuo, ko negali pakeisti. Jaučiau, kad nepanaudoju savo galimybių, be to, kariuomeneje yra tam tikro marazmo: tas karo laukimas… Man patiko Danijos kariuomenė, kai skridome lėktuvu parsiplukdyti nusipirkto laivo. Ten kariai neina kiekvieną dieną į tarnybą, susirenka į mokymus keliskart per metus, visi turi dar kokį kitą darbą. Daug karių renkasi socialinį darbą. Atlieka savo pareigą ginti tautiečius kariuomenėje ir padeda neįgaliems žmonėms. Įgauna kitokį gyvenimo supratimą.

Iš kariuomenės išėjau, nes atsibodo nieko neveikti, gerti kavą įbedus tuščią žvilgsnį į sausumą. Nebeištvėriau. “Tranzavau” iš Klaipėdos į Ispaniją visą kelią, tik Italijoje kiek pavažiavau traukiniu “zuikiu”. Ispanijoje savaitę ėjau populiariuoju Santjago de Kompostelos piligrimų keliu 300 kilometrų. Kelias, pavadintas pirmojo piligrimo vienuolio vardu, tęsiasi apie 2000 kilometrų iki Santjago miesto.

Ėjote vienas. Gal patyrėte nušvitimų, atsivėrėte Kūrėjui?

Nei atsivėriau, nei užsivėriau. Labai gerai kartais pabūti vienam. Keičiasi mąstysena .Tiesiog buvo “faina” keliauti, po to atsisakiau kai kurių dalykų, pradėjau labiau vertinti ne kalbėjimą su žmonėmis, bet vidinį monologą.

Pakeliavęs po Europą, Švedijos Ystado mieste susiradote darbą.

Komandoje buvome penki lietuviai ir vienas švedas. Prižiūrėjau 36 metų neįgalųjį, jis buvo aklas, autistas, sirgo diabetu, buvo patyręs širdies operaciją. Henrikas reagavo į aplinką, bet nekalbėjo, tik kartojo garsus. Autistai labai lėtai pripranta prie naujų dalykų, tad mano darbas buvo išlaikyti tą pačią rutiną bei įvykių seką, kad jam būtų viskas aišku. Veždavau jį į baseiną, pas masažuotoją, pasivaikščioti, į sporto klubą ir žirgyną. Kol lėto suvokimo žmogus priprato prie arklio ir sėdo į balną, praėjo gal metai. Jausdavausi tartum užburtame rate: jis šypsodavosi, bet ką galvoja – neįstengė suprasti net jo mama.

Jūs ir vėliau dirbote su psichikos ligoniais, tais visatos angelais. Kokie jie?

Kiekvieno žmogaus gyvenimas neįkainojamas. Jiems svarbiau artumas, meilė, šiluma, grožis, o ne pinigai ir kiti pragmatiški dalykai. Iš tiesų jie neturi antro veido.

Kodėl globotinį švedą palikote?

Norėjau grįžti į Lietuvą. Jaučiausi kaip emigrantas, nors darbas, gyvenimo salygos ir alga buvo labai geri. Visur gerai, bet namie geriausia. Reikėjo ką nors daryti, nes nesu baigęs jokių mokslų, tik įgijęs baldžiaus amatą.

Sau pasidarote baldus?

Dabar susikaliau lovą ant ratukų. Taip, paprastus baldus sau pasidarau. Taburečių – ne, nes kėdė yra vienas sudėtingiausių baldų.

Dabar parašiau pareiškimą valstybės remiamai paskolai gauti, nes nuo šio rudens neakivaizdžiai studijuosiu universitete socialinį darbą bendruomenėje.

Visgi smalsu, kaip pajutote pašaukimą socialiniam darbui? Esate jaunas, sveikas, gražus, o vargstate su neįgaliaisiais.

Ne vargstu – dirbu. Taip išėjo visai netyčia. Grįžęs buvau savanoriu bendrijos “Viltis” stovykloje. Socialiniais darbuotojais norėtų ir galėtų dirbti daugiau vyrų, ne tik merginų, bet kaip iš tokio menko atlyginimo išlaikysi šeimą? Todėl Lietuvoje tokia situacija, kad neįgalieji prižiūri neįgaliuosius, o socialiniai darbuotojai – vyresni nei 40 metų.

Sakėte, kad turite vyresnį ir jaunesnį brolius.

Brolis Liudas – aktorius, Klaipėdoje įkūrė Klounų teatro studiją. Jis mokėsi režisieriaus Povilo Gaidžio kurse. O praėjusį savaitgalį buvau jaunėlio Dovo, studijuojančio skulptūrą, vestuvėse.

Koks jūsų laisvalaikis ir draugai?

Įvairus. Šią vasarą neturėjau laiko nei pinigų pakeliauti. Grįžęs namo imuosi kitų darbų: tai reikia rankeną įsisisukti, tai ką paremontuoti arba močiutę nuvežti į sodą.

Draugai įvairūs: archeologai, policininkas, politologai, pardavėjai, informacijos tehnologijos specialistas. Vasarą sekmadieniais susirinkdavome krepšinio pažaisti. Mėgstama pasisėdėjimo vieta – “Senamiesčio” baras, nes ten mažiau skandalingo jaunimo ir žmonės susirenka ne vieni į kitus paspoksoti, bet pabūti, pašnekėti. Klubų nebelankau jau seniai.

Kas jums yra didžiausia vertybė?

Žmoniškumas. Nedaryk to, ko nenori, kad tau darytų. Viskas. Kai reikia, padėk, bet nesileisk išnaudojamas. Norėčiau ramiai nugyventi be didelių skandalų. Ir didelių reikalavimų sau nekeliu, darau, kas patinka, kad nereikėtų “lipti per save”. Kaip sakiau, “mariachodkėje”, kur studijavau laivavedybą, supratau, jog įstojau tik tam, kad turėčiau specialybę. Mano senelis Aloyzas Liaudanskas, buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, labai apsidžiaugė. Paskui gal metus nedrįsau jam pasakyti, kad mečiau mokslus, nes nenorėjau pamatyti, koks bus jo veidas…

Ar turite silpnybių?

Tikrai nesu šventas. Daiktus anksčiau mėgau, gerus batus, drabužius, bet dabar nėra pinigų – nėra silpnybės. Būdavau greitai užsiplieskiantis, greitas džiaugtis, nors aplinkui kiti liūdi, ir atvirkščiai. Santūrumas ateina su metais, pasidarai atsparesnis aplinkybėms, kitų įtakai.

Ko tikitės iš gyvenimo?

Abu broliai vedė, tai vestuvių reikėtų. Man vertybė yra šeima, norėčiau turėti šeimynišką žmoną, tą židinį…

Kur dabar važiuosite?

Parvežti merginos po inkstų dializės. Ji laukia.

Ivona Žiemytė “Vakarų ekspresas”

Komentarai