Socialinis taksi – ypač palankiai neįgaliųjų vertinamas projektas

vlnnnVasaros pradžioje sostinės gatvėse pasirodžiusį socialinį taksi netruko pastebėti sunkiai judantys neįgalieji. Daugiau kaip su 100 jų jau pasirašytos šios paslaugos teikimo sutartys, vos ne kasdien atsiranda pirmąkart besikreipiančiųjų. Neįgalieji važiuoja ne tik į gydymo įstaigas, bet ir į kultūros renginius, sporto treniruotes, maldos namus. Į neįgaliųjų mobilumą skatinantį projektą įsitraukė 10 savanorių. Vienas automobilis vos bespėja tenkinti rateliais judančiųjų prašymus. Projekto sumanytojai tikina, kad ši neįgaliesiems reikalinga paslauga bus teikiama ir kitais metais, todėl dalyvauja įvairiuose konkursuose, ieško naujų finansavimo šaltinių.

Vasaros pradžioje sostinės gatvėse pasirodžiusį socialinį taksi netruko pastebėti sunkiai judantys neįgalieji. Daugiau kaip su 100 jų jau pasirašytos šios paslaugos teikimo sutartys, vos ne kasdien atsiranda pirmąkart besikreipiančiųjų. Neįgalieji važiuoja ne tik į gydymo įstaigas, bet ir į kultūros renginius, sporto treniruotes, maldos namus. Į neįgaliųjų mobilumą skatinantį projektą įsitraukė 10 savanorių. Vienas automobilis vos bespėja tenkinti rateliais judančiųjų prašymus. Projekto sumanytojai tikina, kad ši neįgaliesiems reikalinga paslauga bus teikiama ir kitais metais, todėl dalyvauja įvairiuose konkursuose, ieško naujų finansavimo šaltinių.

Artūro Vertinskij vairuojamas socialinis taksi transporto paslaugą kasdien suteikia mažiausiai 7-iems rateliais judantiems neįgaliesiems.

Projektas pateisina lūkesčius

Nacionalinio socialinės integracijos instituto programų vadovas ir socialinio taksi sumanytojas Arūnas Survila teigia, kad projektas įsibėgėja – vis daugiau neįgaliųjų sužino apie šias paslaugas ir jomis pasinaudoja, įvairėja jų kelionių maršrutai, žmonės daugiau bendrauja, pamato, patiria malonių įspūdžių. Keletą neįgaliųjų naujasis projektas netgi paskatino pradėti mokytis dirbti kompiuteriu, mat socialinį taksi galima išsikviesti tik internetu, patekus į specialiai tam sukurtą svetainę www.socialinistaksi.lt.

Rateliuose sėdinčius neįgaliuosius vežti pritaikytas socialinis taksi kiekvieną dieną aptarnauja mažiausiai 7 žmones. Jį galima išsikviesti ir vėlų vakarą, ir ankstyvą rytmetį, netgi naktį – neįgalieji gali nesibaimindami dalyvauti įvairiuose renginiuose, išsiruošti į keliones ir pan. Vienas svarbiausių šio taksi pranašumų – jo vairuotojas neįgaliajam padeda išeiti iš namų, patekti į automobilį, o nuvykus į vietą – dar ir palydi, kur reikia. Šias pareigas atliekantis Artūras Vertinskij tai daro nuoširdžiai, puikiai suprasdamas, kokia reikalinga, svarbi jo pagalba rateliais judančiam žmogui.

M.Romerio universitete socialinį darbą studijuojanti Sandra Vaitilaitė porą kartų išsikvietė socialinio taksi automobilį, kad išsiruošusią kelionėn ją nuvežtų į autobusų stotį. Merginą maloniai nuteikė Artūro dėmesingumas – paaiškėjus, kad autobusas vėluoja, ankstų rytmetį vaikinas nepaliko jos vienos, drauge palaukė, paskui į bagažinę sudėjo daiktus, pačią merginą įkėlė į autobusą.

Socialinis taksi Sandrai tapo išsigelbėjimu ir dar vienoje situacijoje – sugedus jos turimam automobiliui jai pasidarė sunku pasiekti universitetą. Mergina džiaugėsi, kad socialinio taksi projekto sumanytojai pažadėjo ją nuvežti į paskaitas, parvežti namo.

Mamos lydima Dalia Biveinytė išsiruošė į kelionę socialiniu taksi.

Kelionės tikslai – nuo poliklinikos iki teatro

Socialinio taksi vairuotojas A.Vertinskij neslepia, kad jį gerokai nuliūdino pirmųjų užsakymų srautas – dažniausiai neįgalieji važiavo tik į polikliniką, ligoninę. „Atrodė, kad žmonės, ypač vyresnio amžiaus, ir tegyvena nuo vieno važiavimo į ligoninę iki kito. Jų gyvenime nėra jokio džiaugsmo“, – pasakojo jis. Bendrauti mėgstantis vaikinas vis užmegzdavo kalbą apie galimybes automobilį išsikviesti ir norint įdomiau praleisti laisvalaikį, apsilankyti parodoje, teatre ar šventėje.

Viena gyvenanti Julija Nikulėnaitė dažnai į keliones neišsiruošia, bet tikina esanti labai patenkinta atsiradusia nauja paslauga rateliais judantiems neįgaliesiems. Prireikus vykti į ligoninę, polikliniką socialinį taksi iškviečia ją lankančios sostinės Socialinės paramos centro Pagalbos į namus skyriaus darbuotojos, mat slaugoma moteris pati internetu nesinaudoja. Neseniai dėl išsivysčiusios kataraktos J.Nikulėnaitei teko atlikti akių operaciją. Socialinis taksi ją nuvežė į ligoninę, namo pargabeno. Geriau matyti pradėjusiai Julijai dar labiau nuotaiką pakėlė A.Vertinskij. „Pasikalbėjom, pajuokavom, – prisimena ji. – Ir kartu nutarėm, kad užteks vien į ligonines važinėti.“

Pamažu socialinio taksi klientų maršrutai iš tiesų pradėjo keistis. Išsėtine skleroze serganti Milda Misiūnienė tikina, kad socialinis taksi jai padėjo grįžti į visavertį gyvenimą. Tolokai nuo sostinės centro gyvenanti aktyvi, optimistiškai į gyvenimą žvelgianti moteris stengiasi nepasiduoti negaliai, neužsisklęsti namuose. 23-ejus metus klastingos ligos varginama Milda sako puikiai pažįstanti visas jos grimasas: vieną valandą gali jaustis visai neblogai, o kitą – taip prastai, kad nieko nesinori. Deja, tokių liūdnųjų valandų vis daugėja. Todėl moteris nori kuo labiau išnaudoti tą pozityvųjį laiką – skuba gyventi, patirti malonių įspūdžių, visur dalyvauti. Atsiradus socialiniam taksi visa tai įgyvendinti tapo daug paprasčiau – juo ji važiuoja į teatrą (Milda labai mėgsta lankytis Operos ir baleto teatre, mat jis pritaikytas neįgaliesiems, o rateliuose sėdintis žmogus, pasak moters, čia jaučiasi kaip laukiamas svečias. Nacionalinis dramos teatras irgi draugiškas neįgaliesiems), muziejus, parodas. Ir į bažnyčią sekmadieniais elektriniu vežimėliu judančią Mildą socialinis taksi nuveža.

Tikėjimas, dvasinis gyvenimas M.Misiūnienei padeda atgauti jėgas, sustiprėti. O atsigavusi moteris stengiasi būti naudinga kitiems – lankosi Naujojoje Vilnioje įsikūrusiuose Nakvynės namuose, veža jų gyventojams savo pačios pagaminto maisto, vaišina arbata. Ir nuoširdžiai kalbasi su viltį ir sveikatą praradusiais žmonėmis, savo pavyzdžiu juos moko kabintis į gyvenimą… Prie šios kilnios misijos, žinoma, prisideda ir socialinis taksi.

Socialiniame  taksi važiuoti visada saugu  – vežimėlis patikimai pritvirtinamas saugos diržais.

Paslaugos kaina turėtų keistis

9-erius metus po patirtos avarijos, kurios metu neteko abiejų kojų, neįgaliojo vežimėliu judanti Irena Žemaitienė neslepia, kad iki atsirandant socialiniam taksi prireikus išvažiuoti iš namų ne sykį teko susidurti su nemenkomis problemomis. Socialinės paramos centras, kurio automobilis nuveždavo į ligoninę ar polikliniką, dažnai būdavo užimtas – norinčių juo pasinaudoti neįgaliųjų Vilniuje labai daug. Tekdavo kviestis taksi. Kadangi dažniausiai kartu važiuodavo dviese – ir Irena, ir Sergejus Šestakovas (abu juda rateliais), užsisakydami taksi visada įspėdavo apie tai. Didesnio taksi automobilio reikėdavo laukti 1,5–2 valandas. Irena prisimena atvejį, kai vadinamojo piko metu (nuo 18 iki 19 val.) užsakyto taksi laukė net 3 valandas.

Pasak Sergejaus, keletą kartų teko patirti ir dar kurioziškesnių situacijų – kai atvažiavusio taksi vairuotojas, pamatęs būsimus klientus, tik susiimdavo už galvos ir apsisukęs išvažiuodavo. O apie tai, kad vairuotojas padėtų įsėsti į automobilį, – nė pagalvoti nedrąsu. Nepaisant viso šito, už važiavimą taksi tekdavo pakloti nemažus pinigus.

Socialinį taksi neįgaliųjų pora vadina tikru stebuklu. Dabar jie ir į šventę „Tau, Vilniau!“ nuvažiavo, su bičiuliais susitiko, po Gedimino prospektą pasivažinėjo. Ir į parduotuves A.Vertinskij juos nuveža. Abu neįgalieji nekantriai laukia Gėlių gatvės festivalio – jau prieš gerą savaitę socialinį taksi į jį užsisakė.

Visi kalbinti neįgalieji vieningai sutinka, kad važiavimo socialiniu taksi kaina (3 litai) – tikrai per maža. Jos neužtenka net degalams, ką jau kalbėti apie tai, kad vairuotojas turi gauti atlyginimą. Apie svarstomas alternatyvas užsiminė ir A.Survila. Pasak jo, analizuojami įvairūs variantai. Vienas jų – kelionės kainą susieti su nuvažiuotu atstumu. Neatsisakant minties dar labiau skatinti neįgaliųjų mobilumą mąstoma ir apie kitų lėšų šaltinių paieškas.

Kitąmet – dar vienas taksi automobilis

Pradėjus įgyvendinti projektą išryškėjo ir kai kurie taisytini dalykai. Vienas jų – būtina tikslesnė kelionės trukmės apskaita. Tam rengiamasi patobulinti elektroninę sistemą, kad ši galėtų tiksliau apskaičiuoti, kiek kokiame maršrute bus sugaišta laiko, įskaitant ir galimas spūstis kelyje. Reikia atsižvelgti ir į tai, kokios pagalbos reikia neįgaliajam, kiek tai gali užtrukti.

A.Survila pasidžiaugė, jog Nacionalinis socialinės integracijos institutas vienam Šveicarijos fondui pateikė projektą ir, laimėjęs konkursą, žada gauti per 250 tūkst. litų finansinę paramą mobilumo projektui tęsti. Už dalį šių pinigų ketinama įsigyti dar vieną automobilį. Tuomet, pasak A.Survilos, bus galima atsižvelgti ir į turinčiųjų kitų negalių – neregių bei silpnaregių, autistų, kuriems sunku naudotis viešuoju transportu, prašymus įtraukti juos į tikslinę socialinio taksi paslaugų gavėjų grupę.

Taigi inovatyvus neįgaliųjų mobilumo projektas ne tik išliks, bet ir dar labiau plėsis.

Aldona MILIEŠKIENĖ

Egidijaus Skipario nuotr.

„Bičiulystė“, 2012, Nr.37; www.biciulyste.lt

Komentarai